Pages

July 22, 2017

Ant liežuvio galo #2 // 4 year as single

Praėjusią savaitę (taip, publikuoju įrašą vėluodama) ant liežuvio galo man sukosi tik viena vienintelė tema - santykiai. Ji sukosi taip, kad susuko net galvą, kadangi visą savaitę buvau labai irzli, nes pradėjau rimtai nusiminti mūsų žmonija. Arba aš tapau per daug old school, arba tiesiog nespėju pasivyti visų su laiku. 
Kai tik pradėjau publikuoti pačius pirmus užrašus ir pamąstymus internete daugybė, daugybė metų atgal kalbėdavau ir kurdavau trumpas istorijas, kurios susilaukdavo tuo metu dėmesio. Vėliau pradėjau rašyti tinklalapį ir įrašuose stengiuosi pasidalinti patarimais, įžvalgomis, receptais ir panašiais dalykais. Bet šią savaitę norėčiau įvardinti šį įrašą ne kaip blog'o įrašą, o kaip savo dienoraštį, kuriame išliesiu tiesiog tas susikaupusias mintis ir jausmus pasakodama vieną istoriją. Kiekvienas daiktas ir veikėjas gali turėti perkeltinę reikšmę ar konkretų vardą, bet čia jau palikime viską teksto analitikams ir teksto analizei, kurią kada nors galėtų pabandyti iššifruoti ir būsimi abiturientai egzamino metu... Žinoma aš tik juokauju!


Veiksmas vyksta maisto prekių parduotuvėje. Viską mato ir stebi apsaugos darbuotojas per vaizdo kameras savo mažame kabinete. 

Ketvirtadienis. Tiesiog įprasta darbo diena maisto prekių parduotuvėje. Šiuo metu yra pietų metas, tad parduotuvėje šiek tiek daugiau žmonių nei įprastai, kadangi darbuotojai iš gretimo ofiso užsuko nusipirkti užkąsti. Prie gaiviųjų gėrimų lentynos sustoja vienas vyriškis. Dėmesį vyriškis atkreipė į obuolių sultis. Jis neplanavo jų pirkti, bet jo dėmesį patraukė gan nemažas sulčių asortimentas. Jis apžiūrėjo visas esančias obuolių sultis lentynoje ir taip sutapo, jog  visos jos buvo tokios pačios talpos, tokios pačios kokybės, tokios pačios kainos ir atrodo jos tiesiog visos buvo identiškos. Jos buvo būtent tokios, kokias ir geria prie lentynos stovintis pirkėjas. Vyriškis jau buvo įsidedąs sultis į pirkinių krepšelį, kai pastebėjo, jog sultys vis dėlto turėjo du skirtumus - pavadinimą ir kilmės šalį. Jis padėjo rankoje laikytas obuolių sultis į šalį ir pradėjo atidžiai skaityti naują informaciją. Pavadinimas jam nerūpėjo, bet jis atsargiai perskaitė visų sulčių etiketes norėdamas sužinoti iš kur jos buvo atvežtos. Prancūzija, Italija, Ispanija, Šveicarija...tai buvo visas pasirinkimas. Pirkėją labai sugundė tos beveik šviežios obuolių sultys, nes jos buvo tokios, kokių jis visada norėjo,  tad jis norėjo vieną jų įsidėti į vežimėlį. Bet jis vis dėlto apsisuko ir nuėjo link kasos su tuščiu vežimėliu. Kodėl? - mąstė apsaugos darbuotojas? Ir netrukus suprato atsakymą. Jis gėrė sultis atvežtas tik iš vienos vienintelės šalies, kurių nerado tada lentynoje. Nors sultys ir buvo tokios, kokių jis visada ieškojo ir norėjo ir jos visos buvo vienodos, bet jos nebuvo iš tos šalies, tad jis geriau liko be nieko...

Šiek tiek vėliau į parduotuvę atvežė prekių papildymą, tad dabar ant sulčių lentynos atsirado dar įvairiausių skirtingų rūšių obuolių sulčių. Dabar jau buvo daug pasirinkimo. Tiek mažų, tiek didelių. Tiek pigių, tiek brangių. Tiek iš vienos rūšies obuolių, tiek iš kelių. 





Prie lentynos priėjo antras pirkėjas. Pirkėjas norėjo vandens, bet jo akį patraukė akcijos prie obuolių sulčių. Dėmesį jis atkreipė tik į nukainuotas pakuotes. Pakuotės turėjo įvairius lipdukus. Vienos daugiau, kitos mažiau. Vienos pakuotės turėjo tik vieną vienintelį lipduką su pavadinimu ir sudėtimi. Kitos pakuotės turėjo dar ir papildomų etikečių iš įvairių pusių, bet nei viena pakuotė nebuvo visiškai apklijuota. Vis tiek buvo galima įžiūrėti pro pakuotę, kokios spalvos tos sultys buvo, kas būtent ir nepatiko šiam pirkėjui. Jis norėjo tokios pakuotės, kurią visą dengtų etiketės, kad negalėtum matyti kas viduje, bet jis buvo labai ištroškęs ir sultys jį jau buvo spėjusios sugundyti... Jis paėmė pakuotę, turinčią daugiausiai etikečių ir iškart prie lentynos gurkštelėjo kelis gurkšnius. Vėliau nuėjęs prie kasos, jis sumokėjo už prekę. Deja, vėliau persigalvojo ir supratęs, kad vis dėlto jam šios sultys nepatinka jis išmetė jas į šiukšlių dėžę...

Parduotuvėje jau vakaras. Kelios valandos iki jos uždarymo. Prie obuolių sulčių lentynos priėjo naujas pirkėjas. Skirtingai nuo kitų pirkėjų jis atėjo į parduotuvę su tikslu ir aiškiai žinodamas, ko nori. Jis norėjo obuolių sulčių ir nieko daugiau. Jis apžiūrėjo visas išdėliotas pakuotes. Jam nerūpėjo talpa, nerūpėjo pavadinimas, kilmės šalis ar kaina. Jam reikėjo tik vieno - pačios geriausios rūšies. Tai pirkėjas žinantis, ko nori ir nenuleidžiantis žemyn savo standartų. Jis rado norimą pačios aukščiausios rūšies pakuotę, kuri liko tik viena ir įsidėjo ją į krepšelį. Pirkėjas priėjo prie kasos ir iš kišenės išsitraukė pinigus kai staiga apsigalvojo. Jis staiga pamąstė, padarė išvadas ir suprato, kad jam tikriausiai nereikia sulčių, nes šios firmos jis niekada nėra bandęs, tad nusprendė, kad jam tikriausiai jos nepatiks. Tad jis grąžino pakuotę į lentyną atgal ir paliko parduotuvę.
Po valandos pirkėjas sugrįžo atgal. Jis pasiimė tą pakuotę, kurios norėjo anksčiau, sumokėjo už ją ir parsinešė namo. Namie pirkėjas išgėrė pusė pakuotės kai pamatė, jog etiketės kraštelis šiek tiek įbrėžtas. Tikriausiai etiketę įbrėžė prieš tai neatsargiai elgiasis pirkėjas. Tai pamatęs jis užsuko pakelį ir paliko obuolių sultis stovėti vienas ant stalo. Jis buvo per daug išrankus, jog gertų šiek tiek apgadintas sultis nors skonis jų ir išliko toks pats...

Po ilgos darbo dienos apsaugos darbuotojas susimąstė...Šiandien prie obuolių sulčių lentynos jis matė tris įdomius pirkėjus. Taip, jis suprato, jog sultys atliks svarbų vaidmenį kaip troškulio numalšinimas, laimė, pasitenkinimas ir t.t, bet ar pirkėjai netapo per daug išrankūs? Nesirinkti pakuotės tik dėl to, kad jos etiketė įbrėžta? Neimti pakuotės, nes ji iš ne tos kilmės šalies, nors pakuotė yra tobula? Neimti jos nes ant jos mažiau lipdukų? Kodėl obuolių sultys privalo atitikti visus standartus? O kodėl tuo tarpu pirkėjams netaikomi griežtesni pirkimo standartai ir apribojimai? Ar niekas nesusimąstė, jog pirmiau pirkėjai turi atitikti tam tikrus duomenis prieš jiems suteikiant galimybę gerti obuolių sultis? Kodėl pirkėjas gali išmesti sultis, o sultys pirkėjo išmesti negali? Nuo kada tai tapo tik vienos šalies sprendimu, o ne abipusių sprendimu? Kiekviena pakuotė turi savo pirkėją. Kodėl tos sultys, kurios buvo sukurtos būtent tam pirkėjui ir ne kitam vis tiek jo nedomina? Nesvarbu ar lipdukų per mažai, ar kilmės šalis ne ta, ar pakuotės etiketė įbrėžta, sultys viduje vis tiek lieka tokios pat! 

No comments:

Post a Comment

Blog design by KotrynaBassDesign